Lobiai Europoje nuo seno kaitina lobių ieškotojų ir archeologų vaizduotę, tačiau jų paieška nėra paprasta…
Archeologai, kasinėdami ūkyje Ujlengyel kaime, Pešto apskrityje, Vidurio Vengrijoje, atkasė maždaug 7000 romėnų ir viduramžių monetų. Tarp monetų, datuojamų nuo II a. Antonijaus imperatoriaus Lucijaus Veruso iki XVI a. Vengrijos monarchų, yra keletas retų auksinių monetų ir reta Vatikano moneta, išleista popiežiaus Pauliaus II. Archeologija besidomintiems žmonėms atrodo, kad Europoje kur bedurtum kastuvą, ten atsitrenksi į po žeme užkastus artefaktus…
Šio konkretaus lobio, kurį iškasė Ferenczy Múzemi Centrum kartu su vietos archeologų grupės savanoriais, atveju archeologai mano, kad monetos buvo paslėptos kaip atsakas į Vengrijos karaliaus Liudviko II (ir jo sąjungininkų) pralaimėjimą Suleimanui Didžiajam 1526 m., atveju. Susidūrę su artėjančios kariuomenės, kuri galėjo plėšti ir grobti, perspektyva, savininkas (-ai) paslėpė savo turtą, tikėdamasis (-i), kad vieną dieną sugrįš jo susigrąžinti. Monetos rastos netoli kitos nedidelės 150 monetų sankaupos, iškastos 2019 m., radimo vietos. Su šiuo radiniu susiję asmenys naujausią radinį pavadino „vertingiausia” šio laikotarpio ir regiono monetų slėptuve.
Tam tikrose pasaulio dalyse plėšikavimą skatina istorijos apie žmones, kurie slėpė savo auksą, kad apsaugotų jį nuo įsiveržusių osmanų armijų, arba apie pačius osmanus, kurie slėpė auksą, kai jų imperija žlugo. Lygiai taip pat didelės vertės daiktų atradimas dažnai įkvepia kitus žmones patiems leistis į šiuolaikines lobių paieškas. Po stulbinančio 2015 m. mėgėjų narų aptikto senovinių monetų radinio prie senovinio Cezarėjos uosto pakrantės Izraelyje, Izraelio antikvarinių vertybių asociacija apskaičiavo, kad viena romėnų auksinė moneta gali būti verta iki 300 000 JAV dolerių. Daktarė Morag Kersel, DePaulo universiteto archeologijos docentė, besispecializuojanti kultūros paveldo išsaugojimo ir apsaugos srityje, man sakė, kad būtent tokios istorijos lemia šiuolaikinę aukso karštinę, didėjantį plėšikavimą ir negrįžtamą senovinių artefaktų naikinimą.
Savo darbe Kersel parodė, kaip klaidinga prielaida, kad patys archeologai ieško aukso, daro įtaką plėšikavimo praktikai Jordanijoje, Izraelyje ir Palestinoje. Vietiniai gyventojai dažnai prieina prie kasinėjimų komandų ir klausia, kiek aukso jie rado. Ji aiškina, kad kai kuriems žmonėms sunku patikėti, jog kas nors skristų tūkstančius mylių, kad iškastų gyvūnų kaulus ir sudaužytus keramikinius dirbinius.
Po to, kai neseniai Prancūzijoje ir kitur buvo atrasti vertingi lobiai, gali atrodyti, kad Europa yra lobių ieškotojų ir plėšikų žaidimų aikštelė. Tačiau žiniasklaidoje pasirodę pranešimai šiek tiek klaidina. Prof. Irene Soto Marín, monetų ekspertė ir Mičigano universiteto docentė, žurnalistams sakė, kad „monetų lobių randama visur”. Ji pridūrė, kad atlikus paiešką „Google”, galima rasti radinių Japonijoje, Kinijoje, Indijoje, Egipte, Turkijoje, Izraelyje ir Palestinoje, Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje, ir tai tik keletas iš jų. „Taip pat randame monetų sankaupų, – sakė ji, – Karibų jūros regione ir net aukso karštinės laikų JAV (pavyzdžiui, garsioji Saddle-Ridge sankaupa, vertinama 10 mln. dolerių), taigi tai nebūtinai „Senojo pasaulio” reiškinys.”
Atrodo, kad žiniasklaidoje pernelyg daug europietiškų radinių yra ne tik dėl kultūrinio šališkumo, suteikiančio pirmenybę Europos istorijai ir archeologijai, bet ir dėl šiuos radinius reglamentuojančių teisės aktų. Marina, pati kilusi iš Anglijos pasakoja, kad ten galioja įstatymai, kurie „skatina žmones pranešti valdžios institucijoms” apie savo radinius. Pavyzdžiui, 1996 m. lobių įstatyme numatyta, kad lobio ieškotojas ar žemės savininkas gali gauti atlygį, neviršijantį jo iškasto „lobio” piniginės vertės. Tokie teisės aktai, kurie nėra neprieštaringi, buvo paspirtis visų laikotarpių Anglijos monetų istorikams. Dėl to, pažymi Marinas, turėtume tikėtis, kad Jungtinėje Karalystėje ir panašiose šalyse apie rastas monetas bus skelbiama daug dažniau.
Dėl to, kad kiekvienoje Europos šalyje galioja skirtingi lobių radimą reglamentuojantys įstatymai, kartais gali būti sunku nustatyti konkretaus „lobio” kilmę. Pavyzdžiui, Belgijoje būsimieji lobių ieškotojai gali pasilikti tai, ką randa, o Prancūzijoje monetos yra valstybės nuosavybė. Marina nurodė praėjusio mėnesio pavyzdį, kai paaiškėjo, kad 27 400 monetų lobis, tariamai kilęs iš Belgijos, iš tikrųjų buvo rastas Prancūzijoje.
Jei galvojate persikelti į Belgiją, svajodami apie lengvą pensiją, turėtumėte dar kartą apsvarstyti šį planą. Dauguma lobio radimviečių nėra pilnos aukso ar sidabro. Pavyzdžiui, radinys prie Izraelio krantų buvo toks, koks pasitaiko kartą per 50 metų. Marina pasakojo, kad „didžioji dauguma monetų, randamų kaupuose, yra menkavertės bronzos monetos, turinčios labai mažą piniginę vertę, bet didžiulę istorinę vertę”. Ji sako, kad jai, kaip pinigų istorikei, bet koks archeologiniame kontekste rastas lobis yra vertingesnis nei juodojoje rinkoje cirkuliuojančios monetos. Taip yra todėl, kad rastos monetos gali daugiau papasakoti apie praeitį.
Be to, daugumoje šalių, net tokiose kaip Jungtinė Karalystė, kurios skatina žmones pranešti apie radinius, galioja teisės aktai, draudžiantys lobių medžioklę. „Kam statyti save į pavojingą teisinę padėtį dėl kažko, kas galbūt nėra taip vertinga pinigine išraiška?” – klausė Martinas.
Kiekvieną kartą, kai aptinkama iš esmės vertingų medžiagų (aukso, sidabro ar brangakmenių), visada kyla vagystės rizika. Kai aptinkamos monetos – net ir teisėtų kasinėjimų metu – visada išlieka rizika, kad smulkūs objektai prilips prie lipnių pirštų. Tačiau rizika daug didesnė, kai jos randamos atsitiktinai, vykdant drėkinimo projektus ar statybos darbus. Geriausiais atvejais, sakė Marina, šie daiktai patenka į vietinius ar valstybinius muziejus savo kilmės šalyje. Blogiausiu atveju jie patenka į juodąją rinką ir privačias rankas.
Galbūt šiuo atveju geriau užduoti klausimą, kodėl žmonės apskritai nori būti lobių ieškotojais? Kas skatina žmones norėti turėti daiktų, kuriuos jie galėtų aplankyti muziejuje? Vieniems tai turto perspektyva, kitiems – Indiano Džounso mitologijos žavesys, galbūt kai kurie net puoselėja šlovės viltis. Tačiau tiesa ta, kad dauguma žmonių galiausiai iškas surūdijusias limonado skardines, sunaikins kultūros paveldą ir bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už įsibrovimą į teritoriją ar dar blogiau.
Lietuvoje tikslingai ieškoti lobių, deja – negalima. Plačiau apie įstatymus skaitykite čia.
Nori pajusti lobio atradimo džiaugsmą ir nebūti už tai nubaustas? Išbandyk lobio paieškos pramogą kartu su mumis!
