Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto neatrastų brangakmenių istorija vis dar jaudina lobių ieškotojus ir nuotykių mėgėjus visame pasaulyje, bet ypač Prancūzijoje. Beveik iškart po 1812 m. Napoleono vadinamojo „Rusijos žygio”, taip pat praėjus pusei amžiaus, išlikę gyvi buvę Prancūzijos Grande Armée karininkai ir eiliniai kareiviai tiesiog maldavo Rusijos valdžios, kad ši leistų jiems grįžti į mūsų šalį ieškoti paslėptų didžiojo vado lobių.
Daugelis šių entuziastų buvo įleisti į Rusiją ir net aprūpinti pinigais, žmogiškaisiais resursais ir transporto priemonėmis, tačiau į Prancūziją grįžo tuščiomis, nieko neradę neaprėpiamose Rusijos teritorijose, kur susidūrė abi armijos ir kur tariamai buvo paslėpti gausūs Napoleono lobiai. Apskritai tai nieko nestebino, turint omenyje, kad 1812 m. vėlyvą rudenį tie lobių ieškotojai tik skubiai bėgo nuo priešo spaudimo nuniokotais Rusijos keliais.
Natūralu, kad jų vado lobių buvimo vieta tomis dienomis buvo paskutinis dalykas, apie kurį jie galvojo. Ir vis dėlto daugelis kareivių ir karininkų puoselėjo viltį, kad Napoleonas vis dėlto kažkur Rusijoje paslėpė pagrobtas vertybes. Remdamiesi geografine ir archyvine medžiaga, daugelis bandys atnaujinti legendinių Prancūzijos imperatoriaus brangenybių temą. Taigi, pradėkime savo mažą kelionę… ar ne?
1812 m. spalio 19 d. Napoleono kariuomenė palieka beveik iki pamatų sudegusią Maskvą. Prieš tai penkias savaites jie plėšė ne tik privačius gyventojų namus, bet ir Kremlių bei daugybę Maskvos bažnyčių. Surinkę daugybę aukso ir sidabro dirbinių, žvakidžių, ikonų rėmelių ir papuošalų, prancūzai net nuėmė paauksuotą kryžių nuo garsiosios Rusijos sostinės Ivano Didžiojo varpinės. Išeidamas iš Maskvos kiekvienas Napoleono kareivis atrodė ne kas kita, kaip vaikščiojantis lobis, su savimi turintis mažiausiai 10 kg pavogtų vertybių.
Vien imperatoriaus grobiui gabenti prireikė 200 arklių traukiamų transporto priemonių. Nusprendęs trauktis, Bonapartas įsakė savo kariams susprogdinti Kremlių keršydamas už tris nesėkmingus taikos pasiūlymus Rusijos imperatoriui Aleksandrui I. Dėl to buvo sugriauti keli Kremliaus bokštai, taip pat dalis jo sienų, Arsenalo pastatas, Kristaus Žengimo į dangų varpinė ir Filareto priestatas, esantis prie pat Ivano Didžiojo varpinės.
Tiek 1812 m. rudenį, tiek daug vėliau Napoleonas savo kariuomenės judėjimą Smolensko link laikė žygiu, o ne atsitraukimu. Ankstyvą spalio 25 d. rytą prancūzų žvalgybos bandymus sužlugdė grupė rusų kazokų, kurie užpuolė Napoleono palydą.
Tą patį rytą Prancūzijos kariuomenėje įvyko karo taryba, kurioje Napoleonas ir jo maršalai nusprendė išvykti iš Rusijos per Borovską ir Verėją į Možaiską, o tada į Smolenską. Iš tikrųjų 1812 m. spalio 25 d. tapo pirmąja tikrojo Napoleono kariuomenės atsitraukimo diena. Pro Kalugos vartus praėjo daugiau kaip 14 000 raitelių kavalerijos, beveik 90 000 batų karių ir apie 12 000 nekovojančių ir sergančių karių – iš viso 116 000 žmonių ir 569 technikos vienetai.
Napoleono atsitraukimą Kalugos keliu apsunkino tik ankstyva žiema ir spalio pabaigoje netikėtai užklupę šalčiai. Išalkę ir sušalę prancūzų kareiviai buvo nuolat puolami rusų kariuomenės priešakinių pėstininkų pajėgų ir partizanų. O kur dar vėžimuose sukrautas Napaleono lobis..
Iš Maskvos pagrobtų lobių krovinys trukdė prancūzams judėti greičiau ir privertė juos slėpti auksą ir brangakmenius bet kur aplinkui, kad vieną dieną galėtų grįžti ir juos surasti. Imperatorius Bonapartas taip pat buvo priverstas atsisveikinti su savo lobiais. Bent jau minėtiems 200 arklių traukiamiems vežimams taip ir nepavyko pasiekti Prancūzijos ir, kaip teigiama, jie buvo paslėpti kažkur Rusijoje. Nuo to laiko buvo daugybė bandymų juos atrasti, tačiau nesėkmingai…
Nori pasimokyti atrasti lobius naudojantis naujausiomis technologijomis? Išbandyk lobio paieškos pramogą kartu su mumis!
