<<Iš asmeninių archyvų..>>
Rimtai. Nejuokauju. Na, dauguma Jūsų žino, kad užsiimu savotiškai neįprasta veikla, esu pamestų daiktų ieškotojas su metalo detektoriumi, ieškau ten kur paprašo, ir kitur, kur niekas neprašo, tačiau šį kartą buvo viskas kitaip. Aistra ta pati, bet visa kita… paskaitykite jei laiko turit! Jei neturit, tai bent į paveiksliukus pažiūrėkit.
Tikriausiai esate matę amerikietiškus filmus apie aukso kasyklas, ar bent jau ištraukas, kai su skaptukais akmenis skaldo, veža vežimais, vagia vieni iš kitų, atranda aukso grynuolį. Aš matęs! Ir svajojęs. Ir sapnavęs. Bet niekad nebūčiau pagalvojęs, kad ir pats savo kojomis atsistosiu ant auksinės žemės.
2020 metais gyvenau JAV, San Francisko mieste, iš kurio per dvi valandas galėjau nuvažiuoti į vietą, kurioje apie 1850 m. ir prasidėjo tikroji Kalifornijos aukso karštligė! Miestas pavadinimu Coloma. Prisižiūrėjau visų jutūbų kaip ten kas, nusipirkau už dešimt žalių bliūdą plastikinį, vandens batus, gėlių sodinimui skirtą kastuvėlį. Pasiėmiau porą išeiginių, išsinuomavau tridurę mašiną, nors reikėjo tik vienų durų, nes į nuotykį pasileidau vienas, ir anksti atsikėlęs išskridau per Bay tiltą į netolimus rytus.
Keliauju. 1 diena.
Prieš Colomos miestą, turėjau dar vieną suplanuotą sustojimą – Sutter’s Creek miestelį, kuris taip pat pagarsėjęs kasyklomis bei žavinga, netgi pasakyčiau – paslaptinga atmosfera.
Pirmasis sustojimas mane pasitiko su 100F’ karščiu.
“Bet juk čia Farenheiteriai, tai jaučiu Celsijonų bus tik kokia dvam-tram!”- pasakysit. Ne, deja tai buvo karštis, kuris jau ir iš vidaus degino. Ir taip kraujas nuo eksaitmento virė, tai dar plius 38. Man, lašiniuočiui, nepatiko, bet auksas reikalauja aukų ir prakaito.
Sutter Creek’e nuvažiavau į creek’ą pavadintu ieškotojo John Sutter vardu. Upeliūkštis teka, akmenų yra, įsitaisiau.
Šis dėdė man pasakė, kad aukso spalvos miltai, kurių nors ir nedaug radau, bet pilnai pakako, kad iš laimės plafkes prikakočiau, tėra Fools Gold (Kvailių auksas), arba dar kitaip piritas. Tai laba diena… Nors jo platūs žili ūsai man labai patiko, bet komentarai pro juos smigo man į širdį. Tiesa kartais skaudina, nors ir įtariau, kad mano aukso dulkės per lengvos.
Pakalbėjus su Jonu trumpai apie šių dienų reikalus, gavęs svarbių pamokų ir išsikratęs plafkes toliau su savo vidiniu vaiku kapsčiausi po akmenis. Tiesa, be karščio (kurio, laimei, upėje kiek mažiau nei miestelyje) gamtoje tyko ir kiti pavojai – meškos, erkės, maži skorpionai, gyvatės barškuolės, aukščiausias gaisrų pavojus, nuodingasis ąžuolas…
Visiškai įprastai atrodantis medis, kurio išskiriamas aliejus gali gerai, labai gerai sudirgint odą. Skiriamasis ženklas – šakelės pabaigoje trys lapai (pavojai buvo išnagrinėti prieš išvykstant į kelionę). Parodžiau šalia esantį medį Jonui, sako jo, šitas. Tada iškart apsisuko, nuraškė kažkokią žolę, sako va, pajausi ką nors, tai išsitrink su šita žole. Kaipmat nuims. Pasitikėjau ūsuočiu visais klausimas, geras dėdė pasirodė. Žolės neprireikė.
Nors ir kokia nuošali vieta ten bebuvo, praėjus kuriam laikui po Jono vizito, prie manęs prisijungė Eric. Mano amžiaus bachurėlis, visas tatuiruotas, Kartu ieškojom. Jis rado porą aukso trupinių… tada supratau, kuom skirias kvailių auksas nuo normalaus. Eriko nenufotkinau, turėsit patikėt šia akistata. Po jo performanso, suėmė lengvas pavydas. Kapsčiaus kapsčiaus, taip nieko ir nepešiau. Bet neskubėkit teist, istorija nesibaigia.
Išvykau iš ten tiesiai į mano jau minėtą Colomą.
Pats miestelis labai ramus, dėl viruso niekas nedirbo, turi daug įdomių istorinių pastatų, turistinis apylinkės centras toks. Colomoj sklinda gandai, kad upėje netgi pažerta aukso dulkių, turistų pritraukimui. Tik dėl to manęs upės atkarpa, esanti miestelyje neikiek nedomino.
Pernakvojau. 2 diena.
Patraukiau į perspektyvią vietą bei pačią pačiausią auksinę upę – The American River. Įspūdingi vaizdai, skaidrus vanduo.
Pamatęs upę pagalvojau arba čia, arba niekur. Besiklausydamas ar už krūmų nedūsauja meškos, ar palei žemę barškučiai nesigirdi nuhaikinau iki savo vietos. Nuostabingas slėnis…
Išsirinkau patogią vietą – pradžioj pavėsis buvo, bet įdienojus kepiau. Nieko kitko ir nesitikėjau. Pirmą, testinį bliūdą išsikapsčiau iš po ant kranto esančia medžio ir akmens sąjunga. Nepatikėsit, bliūde galiausiai pamačiau tikrą, jau tikrai tikrą, kruopelytę auksoĄĄĄ kur čia tas šauktukas, va !!!! Viskas. Misija įvykdyta. Kasiau, sijojau, maudžiausi. Kasiau, sijojau, maudžiaus. Dulkelė po dulkelės ir su kokia 5 lėkšte, ant dugno pamačiau nejudantį geltoną šašlykėlį. Pradžioj nepatikėjau, kad apart dulkių dar galiu rast kažką, kas būtų įžiūrima ir net turint prastą regą, bet taip. Taip. Normalus „šmotelis” aukso! 🙂
Šašlykėlis. Neišsigalvokit, kad pardavęs galėsiu leist sau viską. Tačiau man to pakako, kad plafkes reiktų plaut nuo kako vėl. Yyyhaa!
Pagal savo galimybes tą vietą gerai „išgliaudžiau”, nebuvo daug darbinės medžiagos, tačiau radau ir mažesnių ir didesnių kruopelyčiu. Įdomu tai, kad tik toj vietoj ir teradau viską, ką radau.. tiesiog mano tai buvo man skirta vieta.
Po džiaugsmingų akimirkų dar susirėkiau per upę su Paul.
Šis kolega snorkelino ir snaipino auksą po vandeniu – ieškojo jo akimis. Ir rado. Tačiau jo auksas kitoks – padengtas skystu gyvsidabriu. Auksas traukia gyvsidabrį ir upėje yra labai nedideli jo kiekiai (iš po senų laikų naudotų aukso ieškojimo įrenginių arba natūraliai susidariusių).
Iš Paul gavau daugiausia pamokų. Ilgai kalbėjomės. Prisikūręs didžiulę sukamą cigaretę, papasakojo, kad aukso ieško nuo 85 metų, didžiausias nugetas – nykščio nago dydžio. Dar bičiulis užmetė, sako, atrodai, kaip tiką krosą nubėgęs, sunkiai su karčiu sekas tvarkytis? Ir jis teisus, kaitri saulė mane susmugiuoja ir fiziškai.
Po pokalbių ieškotojas parodė šalia savęs gerą vietą, sako čia – tikrai bus. Kapstyk, ir bandyk. Na ką, pradėjau praktiką po teorijos. Pirmą petelnę ant puskrančio prisėdus besukant kažkas sušmežavo vandeny. Šešėlis gal. Su antru žvilgsniu pamačiau per metrą į mane plaukiančią gyvatę. 🙂 Skrido ir lėkštė ir aš. Nope. Nope nope nope.
Paul pasakė, kad šitos nenuodingos, nekanda, ir bijo mūsų labiau nei mes jos. Nu nu. Dar gal paglostyt galima?
Visgi po mano jausmingo break dance dar spėjau nueit telefoną prigriebt, grįžt ir nupaveiksluot plaukikę. Vardan Jūsų. Tikiuos dar skaitot, arba būsiu veltui rizikavęs savo gyvybe.
Po gyvatės apsireiškimo nusiprendžiau kraut šmutkes ir patraukt namo. Paėjęs toleliau upe, vistiek dar pakritau atsigaivint, nes panašu, kad tą dien karštis buvo pavojus nr. 1, o nenuodinga gyvatė – nr. 2.
Na ir pabaigai, mano visas aukso puodas. Mąsteliui padėjau šalia Quarter, kad nesiorientuotumėt ant kiek mažai aukso čia.
